DĖMESYS

​Dėmesys – labai apibendrintas apibūdinimas. Viskas, ką mes žinome yra tai, kad dėmesį galima valdyti ir nukreipti. Kas gi yra dėmesys savo esmėje? Akivaizdu, kad kalba eina ne vien apie galvos pasukimą į tą pusę, kur mus kviečia. Dėmesys gali būti išorinis – kai mes jį nukreipiame į objektus. Arba vidinis – mes galime stebėti savo mintis, jausmus, emocijas, pojūčius. Taigi laisvas dėmesys gali būti nukreiptas absoliučiai kurt tik mes norime. Apibūdinti dėmesį mes galime tik pagal tai, į ką jis nukreipiamas, - kas yra dėmesio centre, koks dėmesio intensyvumas ir koks pojūčių bei suvokimų kiekis. Ten, kur nukreipiama daugiau dėmesio, - pojūčių ir suvokimų gausa žymiai didesnė. Pavyzdžiui, galima taip susikoncentruoti į pojūčius kairėje kojoje, kad visas likęs pasaulis dingsta iš suvokimo lauko. Dėmesį galima nukreipti į problemas arba į jų sprendimus ir t.t. 

Taigi, dėmesys - valdomas, nukreipiamas, fokusuojamas, koncentruojamas - turi savo intensyvumą, jį net galima išfokusuoti. Tačiau ar visi šie apibūdinimai atskleidžia dėmesio esmę? Atsakymo į šį klausimą nėra, nes dėmesys ne fenomenas. Savo esmėje dėmesys yra tikroji žmogaus prigimtis, kurią siekiame pažinti ir kurios nepastebime, nes būtent jos pagalba mes viską ir suvokiame. Visas gyvenimas yra mūšis dėl dėmesio. Tam, kad įvyktų esminiai pokyčiai susivokimo ir savirefleksijos srityse reikalingas tam tikras gebėjimas nukreipti ir koncentruoti dėmesį. Jei šis gebėjimas neišlavintas, tuomet jūs skaitysite ir žinosite, bet suvokti ir išgyventi nepavyks. Tik valdantis savo išorinį ir vidinį dėmesį žmogus yra laisvas ir turi galimybę pažinti savo tikrąją prigimtį.
​
https://y17c19.livejournal.com
Laisvas vertimas Eglė Stripeikienė.